Iv t. Cha Di patikrinta iki 1830 m




ИмеIv t. Cha Di patikrinta iki 1830 m
страница94/197
Дата на преобразуване13.12.2012
Размер6.9 Mb.
ТипДокументация
източникhttp://archyvas.qu.lt/VLE/4ChaDi.doc
1   ...   90   91   92   93   94   95   96   97   ...   197


Dailidė Urbantas (slap. Tauras) 1921 Pervazninkai (Kiduliųvlsč.) - 1951 m. vasario 15 d. Jaunonys (Jiezno rajonas), vienas Lietuvos partizanų vadų. Studijavo VDU. Nuo 1946 m. lapkričio 9 d. Tauro apygardos Žalgirio rinktinės san. sk. viršininkas, 1947 m. pr. buvo 37 kuopos vadas. Nuo 1948 m. pr. rinktinės ūk. sk. viršininkas. 1948 m. pab. lydėjo P. Lietuvos srities vadą A. Ramanauską (slap. Vanagas) ir Tauro apygardos vadą A. Grybiną (slap. Faustas) į Mėnaičių kaime (dab. Radviliškio rajono savivaldybė) vykusį Lietuvos partizanų apygardų vadų suvažiavimą. Nuo 1949 m. birželio Žalgirio rinktinės štabo viršininkas. Nuo 1949 m. rugpjūčio Tauro apygardos atstovas P. Lietuvos sr. vadovybėje, sr. štabo ūk. sk. viršininkas ir kartu laikinai einantis sr. vado adjutanto pareigas. Nuo 1950 m. pr. LLKS Gynybos pajėgų štabo ūk. sk. viršininkas. Nuo 1950 m. pab. Lietuvos partizanų Vyr. vadovybės ryšių ir aprūpinimo reikalų pareigūnas, kartu laikinai ėjo Vyr. ginkluotų pajėgų štabo žvalgybos org. poskyrio viršininko pareigas. Žuvo išduotas Dainavos apygardos štabo bunkeryje (Talačkų sodyboje). Apdovanotas juostele Už uolumą (1946 m. ), Laisvės kovos 2 laipsnio kryžiumi (1949 m. ). Partizanų jaun. leitenantas (1951 m. vasario 16, po mirties). Karys savanoris (2000 m. , po mirties). Bonifacas Ulevičius


dailidės, amatininkai - medinių pastatų statytojai. Lietuvoje A, keliaudami po apylinkes, statė trobesius, daugiausia gyvenamuosius namus (žodis dailidė turėjo statytojo reikšmc, pateko į slavų ir kt. kalbas). Žemaitijoje juos vadino meistrais, Suvalkijoje - kirtėjais (kirviu iškapodavo sąsparas). Iki lentpjūvių išplitimo sienojai buvo aptašomi kirviu ir plačiaašmeniu skliutu. Kiti A įrankiai: pjūklas, kaltas, grąžtas, svambalas, matas, kampainis. XIX a. II pusėje ir XX a. I pusėje A ręsdavo pastatų sienas, sukeldavo gegnes, sudėdavo grindis ir lubų sijas, XX a. paplitus dvišlaičiams stogams, apkaldavo lentomis skydus. Šeimininkui užsakius A įrengdavo namą. Žemaitijos ūkininkai duris ir langus kartais pasidirbdindavo iš anksto, A juos tik sustatydavo. XX a. A turėjo padėjėjų ir mokinių, vadinamų gizeliais, gižais, meistriukais. Šeimininkas tardavosi su A, o šis - su darbininkais. Klaipėdos kr. dailidžių darbams atlikti būdavo surašoma sutartis (dviem egzemplioriais). Kol statydavo trobesius, A ir darbininkai gyvendavo pas užsakovą. Žemaitijoje meistrą valgydino nuo darbininkų atskirai. Surentus pirmąjį namo vainiką, t.p. sukėlus gegnes (darbininkai ant jų pakabindavo iš žolynų nupintą vainiką kartu su mediniais įrankiais: kirviu, pjūklu, kampainiu) šeimininkas ir darbininkus vaišindavo skanesniais užkandžiais, degtine. Kuriantis kolūkiams A buvo įjungti į statybos brigadas, vėliau - statybos organizacijas. Vacys Milius


Dailidienė Joana Judita 1935 m. liepos 31 d. Marijampolė, pedagogė. Habilituotas daktaras (socialinių mokslų , 1998 m. ) . 1964 baigė ŠPI. 1954-1966 m. mokytojavo Gardame, Šilutėje, Baisogaloje, Šiauliuose. 1967-1971 m. stažavo Maskvos ikimokyklinio auklėjimo MTI. 1971-1991 m. dėstė ŠPI, 1991-2000 m. Klaipėdos universitete, docentas (1975 m. ) . Svarbiausi veikalai: Ankstyvojo amžiaus vaikų kalbos ypatybės (1977 m. ), Vaikų kalbos ugdymo metodika (1989 m. ), Ankstyvojo amžiaus vaikų žaidimai (1991 m. ), Pažaiskime, mažyliaii (1992, rusų k.), Vaiko kalba - vaiko dvasia (1995 21997 m. ) .


Dailidką Zigmas 1920 m. liepos 16 d. Lapočiškės (Lydos apskritis) - 1978 m. rugpjūčio 12 d. Čikaga, JAV lietuvių visuom, veikėjas. Teisininkas. 1949 m. baigė Pabaltijo universitetą (Vokietija), 1948 m. universiteto lietuvių studentų valdybos pirmininkas. 1950 m. persikėlė į JAV. 1961-1964 m. JAVLB centro valdybos iždininkas, 1964-1967 m. centro valdybos Kultūros fondo pirmininkas. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos veikėjas (CK narys, gen. sekretorius). Bendradarbiavo JAV lietuvių spaudoje.


Dailidžių - Afdiškio pilkapynai yra Širvintų rajono savivaldybės teritorijoje, tarp Dailidžių vienkiemio ir Ardiškio kaimo, Dailidžių miške, Neries dešiniajame krante, abipus kelio Pigonys - Pakalniškiai. A-2 pilkapynai ir vienas pilkapis. Pirmasis pilkapynas yra į pietus nuo kelio, 76 miško kvartalo viduryje. Jame yra 9 pilkapiai. Sampilai 6-8 m skersmens ir 0, 3-0, 7 m aukščio, dalis sulėkštėję, kai kurie apardyti ariant. Būdingi I tūkstantmečio II pusei-2 tūkstantmečio pradžiai. Antrasis pilkapynas yra į šiaurę nuo kelio, 12 kvartalo pietvakarių dalyje. Jį sudaro 2 pilkapiai. Karaliaus kapu vadinamo pilkapio sampilas apie 20 m skersmens ir apie 1, 5 m aukščio, kito - 10 m skersmens ir 1 m aukščio. Pilkapių sampilai buvo apjuosti grioviais (išliko jų liekanų), jų forma būdinga 9-12 amžiui. Pilkapis yra į šiaurę nuo kelio, 76 kvartalo pietryčių dalyje, apardytas. Jo sampilas 10 m skersmens ir 0, 5 m aukščio, būdingas 9-12 amžiui. A1921 aprašė P. Tarasenka, 1976 ir 1983 žvalgomuosius tyrimus atliko Mokslinės metodinės kult. paminklų apsaugos tarybos archeologai. Manoma, kad A buvo vienas pilkapynas, išsidėstęs siaura juosta Neries deš. kranto viršutinėje terasoje, apie 0, 2-0, 3 km nuo upės. Radinių yra Kernavės archeol. ir ist. muziejuje. į pietryčius nuo A yra Dailidžių pilkapynas. Aleksiejus Luchtanas


dailidžių darbai, ncapdailintų pagrindinių medinių konstrukcijų ir detalių gamyba bei montavimas. Dažniausi A: medinių polių, sienų, pertvarų, grindų, pastato karkaso, perdangų ir stogų elementų (sijų, statramsčių, paklotų) gamyba ir įrengimas, inžinerijos statinių ir įrenginių (tiltų, užtvankų, kasinių tvirtinimo) medinių elementų, pagalbinių įtaisų (pastolių, klojinių) darymas, skydinių konstrukcijų surinkimas, medinių konstrukcijų antiseptinimas, dengimas kitomis apsauginėmis medžiagomis. Dailidžių gaminių medžiaga - daugiausia spygliuočių mediena (rąstai, tašai, lentos), medienos medžiagos (fanera, medienos drožlių ir plaušų plokštės, skydai). Mediniai ruošiniai dailidžių darbams papr. daromi gamyklose, dailidės juos, kiek reikia, apdirba rankiniais (pjūklu, kirviu, leistuvu, grąžtu, kaltu, obliumi) arba mechanizuotais įrankiais. Dailidžių dirbiniai jungiami vinimis, varžtais, (kirčiais, sprausteliais, klijuojami. A yra vieni seniausių statybos darbų (Tdailidės). 1938 m. Lietuvoje A sudarė apie 80% visų statybos darbų. Nuo XX a. vid., ėmus plačiai naudoti gelžbetonines ir metalines konstrukcijas, A smarkiai sumažėjo.


dailieji amatai, dailiųjų buitinių ir dekoratyvinių dirbinių gamyba, jų meninė apdaila. A terminas pradėtas vartoti XIX a. pabaigoje. A apima unikalius ranku darbo kūrinius - audinius, baldus, keramiką, akmens, gintaro, kaulo, metalo, odos, stiklo dirbinius ir kita. Vid. amžiais A gyvavo cechuose, nuo XVI a. - ir manufaktūrose. XIX a. juos pradėjo išstumti pram, gaminiai. XIX a. II pusėje vyko judėjimų (pvz., Arts and Crafts Movement) dėl A atgaivinimo. Lietuvoje labiausiai paplitę audimas, auksakalystė, drožyba, gintaro apdirbimas (gintaro dirbiniai), Tkalvystė, knygrišystė, pynimas, puodininkystė, rankdarbystė (mezgimas, siuvinėjimas), šiaudinių dirbinių darymas ir karpinių karpymas, verbų rišimas (tVilniaus verbos). A populiarinami per amatų dienas, Kaziuko mugę, įv. šventes.


„Daily Mail” (Kasdieninis paštas), Didžiosios Britanijos dienraštis, einantis nuo 1896 Londone. Konservatyvių nuostatų. Leidžia Associated Newspaper Holdings. A įkūrė A. Harmsworthas. 1960 m. A susijungė su laikr. News Chronicle, 1971 - Daily Sketch. tir. apie 2, 5 min.sekmadienio laikraščio The Mail on Sunday (įkurta 1982 m. ) apie 2, 3 min. egz. (2002 m. ). Vylus Urbonas


„Daily Mirror” (Kasdieninis veidrodis), Didžiosios Britanijos dienraštis, einantis nuo 1903 Londone. Vienas populiariausių šalies laikraščių. Leidžia laikraščių bendrovė Trinity Mirror PLC. Spausdina daugiausia sensacijas, kitus bulvarinius rašinius. tiražas apie 2, 2, sekmadienio laikraščio Sunday Mirror (įkurta 1915 m. ) - apie 1, 8 min. egz. (2002 m. ). Vytas Urbonas


dailininkai, plastinio meno šakos - dailės - kūrėjai. Pagal profes. pasirengimą skirstomi į profesionalus (turinčius aukštąjį ar aukštesnįjį spec, išsilavinimą), savamokslius liaudies A (lietuvių tautodailininkai) ir mėgėjus. A t.p. formuoja ir apipavidalina gyv. aplinką, kuria spektaklių ir kino filmų scenografiją, animacinius filmus, reklamą, drabužių modelius, iliustruoja ir apipavidalina leidinius, dėsto aukštosiose ir vid. mokyklose. Buriasi į dailės draugijas (bendri A ir dailės mylėtojų susivienijimai, skleidžiantys dailę visuomenėje) ir dailininkų draugijas, profes. grupuotes. Leidžia leidinius, kuriuose skelbiami A manifestai, publikuojama kūryba. Nuolat pristatydami savo kūrybą visuomenei (dailės parodos) formuoja jos estetinį skonį. A rengiami dailės mokyklose I ir dailės akademijose. A kūrybą tiria dailėtyra.

Nuo senovės laikų A dirbo valdovų rūmuose ir šventyklose. senovės Egipte ir Mesopotamijoje A rengimo sistema buvo griežtai reglamentuota: amato žinios buvo perduodamos iš kartos į kartą (tų laikų A dažniausiai nežinomi). Antikos laikais A veikla buvo svarbi formuojant harmoningą aplinką. Kūrėsi žymių skulptorių, tapytojų, keramikų ir vazų dekoruotojų dirbtuvės, išliko A pasirašytų kūrinių. Vid. amžiais svarbiausi A susitelkimo centrai buvo vienuolynai, A rengimą reglamentavo cechai. Kūrybinė veikla buvo skirstoma į laisvuosius (artės liberales, proto pastangų reikalaujančios sritys - gramatika, retorika, dialektika, aritmetika, geometrija, astronomija, muzika) ir paprastuosius (artės vulgares, fizinių pastangų reikalaujančios sritys - architektūra, skulptūra, tapyba ir amatai) menus. A priklausė pastarajai sričiai. Renesanso epochoje pasikeitė požiūris į A, jie tapo svarbesni visuom. gyvenime. Italijoje susiformavo A biografijų žanras. Plėtojosi žymių A, t.p. vietovių dailės mokyklos 2, 3. Įsivyravo visuotina taisyklė pasirašyti meno kūrinius. A buvo universalai - reiškėsi įv. meno srityse, rašė teor. traktatus. Leonardo da Vinci bandė tapybą priskirti prie aukštesnės - laisvųjų menų - kategorijos. XV a. pab.-XVI a. pr. irstant cechų sistemai pradėjo formuotis dailės akademijos, kurios būrė ir rengė A. XVI a. pab. A spec, dekretais buvo atleisti nuo narystės amatininkų gildijose. XVII a. amatams atsiskyrus nuo vaizduojamųjų menų ryškėjo ir požiūrio į įv. sričių A skirtumai, menkiausiai vertinti dailiųjų amatų atstovai. XIX a., plintant antiakademistiniam sąjūdžiui ir romantizmui, A veiklą imta mažiau reglamentuoti. A telkėsi į grupuotes, draugijas, jų veikla ypač suaktyvėjo XX a.

LIETUVOJE gotikos laikotarpio metraščiuose ir testamentuose buvo minimi ir dailininkai. Renesanso (XVI a. vid.-XVII a. vid.) laikais didikams kūrė vietiniai ir užsienio (Nyderlandų, Vokietijos, Italijos) A. VU dailės ir architektūros buvo mokoma jau XVI a. pab., XVIII a. pab. įsteigus Dailės ir Architektūros katedras pradėta rengti profesionalius dailininkus ir architektus. 1832 m. VU uždarius A išsilavinimą įgydavo Sankt Peterburgo, Varšuvos, Krokuvos ir kitose dailės akademijose. Po 1863 sukilimo daug A buvo ištremta, tik XIX a. pab. jų padaugėjo. A veikla suaktyvėjo XX a. pr., ypač 3-4 dešimtmetyje. Būrėsi įvairios A grupuotės (TLietuvių meno kūrėjų draugija, Nepriklausomųjų dailininkų draugija, 1930-1935 m. , Ars ir kt.). 1935 m. susikūrė Lietuvos dailininkų sąjunga. Antrasis pasaulinis karas išblaškė A - dalis buvo ištremta, pasitraukė į Vakarus. Išeivijoje lietuvių A telkėsi į lietuvių dailės sambūrius, profesines organizacijas, rengė dailės parodas. Sovietinės okupacijos metais A veiklą Lietuvoje pagal sov. ideologijos reikalavimus reglamentavo sovietinės ir partinės valdžios institucijos. XX a. II pusėje pagrindine dailininkus vienijančia organizacija buvo LSSR dailininkų sąjunga (įkurta 1940 m. ). 9 dešimtmečio pab. A veikla suaktyvėjo. Nuo 1989 jie buriasi į grupes (24, Angis, Grupė l, Žalias lapas, Post-Ars, Akademinio pasiruošimo, Š. V), rengia individualias ir grupines parodas Lietuvoje ir užsienyje, dirba įvairiose šiuolaikinio meno srityse. Dailininkus rengia VDA, VDA Telšių taikomosios dailės sk., Šiaulių universitetas ir Kauno dailės institutas. Lijana Šatavičiūtė


dailininkų draugijos, savanoriškos profes. organizacijos, vienijančios valstybės, tautos, regiono, miesto ar panašių meninių pažiūrų dailininkus. Savo veiklą grindžia įstatais. Rengia parodas, jų aptarimus, konkursus, paskaitas, vakarus, leidžia katalogus, kartais period, leidinius, teikia premijas. A artimos grupuotėms, tačiau skiriasi labiau išplėtota organizacine struktūra, platesne menine ir kult. veikla. A turi bendrų bruožų su dailės draugijomis, kurios vienija dailininkus bei dailės mylėtojus ir sklei džia dailę visuomenėje. Nuo dailininkų sąjungų skiriasi mažesniu narių skaičiumi, artimesnėmis pažiūromis.

A pradėjo kurtis XIX a. pr., kai nusivylę dailės akademijomis dailininkai ėmė burtis į laisvųjų menininkų draugijas. Pirmoji - Sv. Luko sąjunga - ik. 1809 Vienoje. A ypač paplito XIX a. II pusėje, kai dailininkai grupavosi pagal menines kryptis. Prancūzijoje impresionistai įkūrė Bevardę tapytojų, skulptorių, raižytojų draugiją (1874 m. ), dailininkai akademistai - Prancūzų dailininku draugiją (1881 m. ), postimpresionistai - Nepriklausomųjų dailininkų draugiją (1884 m. ), simbolistai-Nacionalinę dailiųjų menų draugiją (1890 m. ) . LIETUVOJE 1876 susikūrė pirmoji dailininkų organizacija-Vilniaus dailės kūrinių nuolatinės parodos draugija, kuri pradėjo rengti ilgalaikes ir trumpalaikes dailės ekspozicijas. XX a. pr. Vilniuje veikė Lietuvių dailės draugija (1907-28, vienijo lietuvių dailininkus ir rėmėjus), Vilniaus dailės draugija (1908-15, vienijo įv. tautų sostinės dailininkus ir jų rėmėjus). Kaune įv. sričių menininkai (dailininkai, teatralai, literatai) buvo susibūrę į Lietuvių meno kūrėjų draugiją (1920-1933 m. ). 4 dešimtmetyje Kaune veikė TNepriklausomųjų dailininkų draugija (1930-1935 m. ), Lietuvos dailininkų draugija (1932-1938 m. ) ir Lietuvos moterų dailininkių draugija (1938-40 m. ), Vilniuje - Vilniaus dailininkų draugija (1920-41 m. ) ir T Vilniaus nepriklausomųjų dailininkų draugija (1931-41 m. ). Lietuvos dailininkų draugija vienijo grupę vyresniosios kartos konservatyvių pažiūrų dailininkų (V. Didžiokas, A. Varnas, J. Zikaras, J. Šileika, P. Kalpokas, V. Bičiūnas irkt.). Lietuvos moterų dailininkių draugija (pirmininkė V. Sleivytė) propagavo profesionalių ir mėgėjų dailininkių kūrybą, surengė keletą parodų. draugijos veikloje dalyvavo B. Didžiokienė, O. Duheneckienė, Č. Percikoviciūtė, D. Tarabildienė, i. Trečiokaitė-Zebenkienė ir kitos. Po Antrojo pasaulinio karo veikė LSSR liaudies meno draugija (1966-89, nuo 1989 Lietuvos tautodailininkų sąjunga). JAV veikia Amerikos lietuvių dailininkų sąjunga (įkurta 1956 m. ), Dailiųjų menų draugija (jk. 1978 m. ), Čikagoje V. Balukienės iniciatyva 1971 susibūrė Lietuvių moterų dailininkių draugija. Sovietinės okupacijos metais lietuvių dailininkų veiklą koordinavo LSSR dailininkų sąjunga (nuo 1989 Lietuvos dailininkų sąjunga). Atkūrus nepriklausomybę ėmė telktis dailininkų grupuotės - nedidelės grupės, būdingos modernizmo dailei, vienijančios artimų meninių pažiūrų kūrėjus. L:.i. Umbrasus, E. Kunčiuvicnė Lk tuvių dailininką organizacija.i I WO-1940 m. Vilnius 1980. Ijjana Šatavičiūtė


Dailininkų molbertininkų draugija (Obščestvo chudožnikov-stankovistov, OST), rusų dailininku grupuotė, 1925-1931 m. veikusi Maskvoje. Susibūrė kaip atsvara pcredvižnikų sekėjams, kurie 1922 susivienijo į TRevoliucinės Rusijos dailininkų asociaciją. A nariai- VCHUTEMAS absolventai: D. Sterenbergas (vienas kūrėjų), A. Deineka, J. Pimenovas, A. Gončiarovas, P. Viljamsas, B. Volkovas ir kiti. pagrindinis programinis uždavinys buvo kurti tipiškus tikrovės reiškinius (miesto, pramonės, sporto, social, pertvarkymus) atspindinčią molbertinę tapybą. Kūriniams būdinga dinamiška kompozicija, ekspresyvi raiška, grafiškumas, kartais stilizacija. A narių kūryba turėjo įtakos 3 dešimtmečio Rusijos molberlinės ir sienų tapybos, knygų grafikos, plakato, scenografijos raidai. A surengė 4 parodas (kasmetinės 1925-28 m. ) . 1931 m. suskilo į 2 grupes. 4-6 dešimtmetyje A kūrybą kritikavo sov. ideologai, 7 dešimtmetyje ji imla laikyti soc. realizmo dailės sektinu pavyzdžiu. Aleksandras Indriulaitis


dailioji tekstilė, taikomosios dekoratyvinės dailės saka - unikalūs, rankų darbo tekstilės kūriniai. Apima dailininkų suprojektuotus ir išaustus utilitarius tekstilės dirbinius (audinius interjerams, drabužiams), sienų ir grindų kilimus bei konceptualius parodinius darbus. A kuriama iš natūralaus (vilnos, medvilnės, šilko, linų, džiuto, kanapių, bemerijos, kenafo) ir dirbtinio pluošto, modernioji - ir iš netekstilinių medžiagų (popieriaus, plastiko, medžio, metalo, stiklo ir kt). A grupuojama pagal paskirtį (grindų kilimas, sienų pano ir kt.), plastines kūrinio savybes (lygaus paviršiaus, reljefinė, trimatė), atlikimo techniką (austinė, rištinė, aplikacija, pintoji, mišriosios technikos, tapytinė, margintoji, siuvinėtoji, 1 gobelenas, kilimas, pinikai, rištinis kilimas, siuvinėjimas). Marginama batikos, spaudžiamąja (per trafaretą arba nuo medžio ar vario plokščių), raišiojamąja (shibori, ikat, plangi), ėsdinimo (raštui gauti jau nudažytas paviršius veikiamas rūgštimi) technikomis. A raida susijusi su laikotarpio dailės stiliumi ir meninėmis tendencijomis. A atsirado paleolite. Plonomis drobėmis garsėjo senovės Egiptas, 3-VIII a. ten gyvenę koptai - gobelenais. Mesopotamijos amatininkai laikomi spalvotojo siuvinėjimo pradininkais. Sen. Artimuosiuose Rytuose buvo audžiami rištiniai kilimai. Antikos laikų A ir audimo technika ilgainiui sumenko. A itin suklestėjo Bizantijoje, kur nuo ft a. buvo auginami šilkverpiai ir audžiami puošnūs šilko audiniai. Romaniniu laikotarpiu Vokietijoje, Prancūzijoje ir Skandinavijos šalyse pagal sienų tapybos ir knygų miniatiūrų pavyzdžius austi gobelenai. Anglijoje, vėliau ir kitur Europoje, išplito siuvinėjimas auksu (vadinamas Opus Anglicanum) - siuvinėtos sudėtingos daugiafigūrės scenos (70 m ilgio, 0, 5 aukščio vadinamasis karalienės Matildos kilimas iš Bayeaux katedros Prancūzijoje, XI a.). Gotikos laikotarpiu Prancūzijoje, Burgundijoje, flndrijoje austi gobelenai, kuriuose vaizduotos poemų, riterių romanų, šventųjų gyvenimo, ist. ir mit. scenos, garsėjo Paryžiaus (meistras N. Bataille), Arraso (P. Feré), Tournai (P. Grenier) gobelenų dirbtuvės. Renesanso A būdinga erdvinė ir tapybinė perspektyva, plastinė modeliuotė, tie patys kaip tapyboje kompozicijos principai. Gobeleno raidai buvo svarbi Rafaelio kūryba (10 kartonų ciklas Apaštalų darbai 1515-17, gobelenai 1517-1519 m. išausti P. van Aelsto manufaktūroje Briuselyje). Kartonus gobelenams kūrė italai G. Romano, B. Dossi, C. Turą, F. Ubertini, vokiečiai A. Dū reris, m. Schongaueris, L. Cranachas, flmandai P. Metras, J. van Roome as, B. van Orley, P. ir W. Pannemakeriai. Buvo siuvinėjamos panašios į tapybą (Takupiktūra) arba į skulptūrą (vad. akuskulptūra) siužetinės kompozicijos. Baroko laikais klestėjo visų rūšių A: gobelenai (ypač Gobelinu, Feletino, Beauvais manufaktūrų Prancūzijoje, Briuselio ir Briugės manufaktūrų flndrijoje), prabangūs šilkiniai audiniai, nėriniai (Liono Prancūzijoje, Italijos, Ispanijos). Barokinių gobelenų suprojektavo C. Le Brunas, P, P. Rubensas. Rokoko laikotarpiu gobelenų reikšmė interjeruose sumenko, tačiau padidėjo dekoratyvinių audinių poreikis (gobelenų ir kitokių audinių projektų Prancūzijoje sukūrė J. B. Oudry, F. Boucher, J. B. Huet, J. B. Le Prince as, J. H. Fragonard as, Ispanijoje - F. Goya). Klasicizmo laikotarpiu A raštai tapo taisyklingesni, smulkesni, įgavo natūralizmo bruožų. XIX a., išaugus tekstilės pramonei, A prarado unikalumą, tapo stilistiškai įvairi ir nelygiavertė. XIX a. vid. Anglijoje, vėliau kitose Europos šalyse, kilus menų ir amatų sąjūdžiui, bandyta atgaivinti senąsias tradicijas ir technikas. XX a. pr. būrėsi dailiųjų amatų draugijos, kurios studijavo liaudies meno paveldą, bandė pritaikyti jo formas ir techniką naujiems dirbiniams. 2-4 dešimtmetyje Prancūzijoje J. Lurēat ir jo sekėjai atgaivino specifiką praradusią gobeleno techniką. XX a. II pusėje susidomėta egzotiškų kraštų A. 1962 pradėtos rengti tarptautinės Lozanos tekstilės bienalės, 1975 - Lodzės tekstilės trienalės, kurios prisidėjo prie avangardinės raiškos paplitimo. Atlikimo technika tapo plastinės raiškos priemone, o A - neatsiejama modernaus meno dalimi, kurią su tradicine A sieja medžiaga, technika arba raiškos principai. LIETUVOJE seniausi tekstilės dirbiniai žinomi iš neolito (audiniai). Lietuvių liaudies audiniai buvo skirti aprangai, buičiai ir dekoratyviniams tikslams. Austi iš linų ir vilnos drobiniu, ruoželiniu ir atlasiniu būdais, raštas buvo renkamas, kaišomas, siuvinėjamas, peltakiuojamas, aplikuojamas. Nuo XVI a. magnatų dvaruose (XVI a. Koniecpolskiams, vėliau Potockiams priklausančiuose Eroduose, Galicija, Radvilų dvaruose, Myriuje, Nesvyžiuje, Slucke, dab. Baltarusija, ir Kamenece, dab. Ukraina, Oginskių - Slanime, Tyzenhauzo XVIII a. įsteigtose karališkose audimo dirbtuvėse Gardine) buvo audžiami rištiniai kilimai, ornamentiniai ir siužetiniai gobelenai, kontušo juostos. XVIII a. pab.-XIX a. šios manufaktūros uždarytos. Vilniuje, Kaune ir kt. miestuose buvo įsteigtos iš dalies mechanizuotos A dirbtuvės, kurių dirbiniai konkuravo su Lenkijos ir Rusijos A dirbiniais. XIX a. pab.-XX a. pr. veikė dvarininkų ir pramonininkų finansuojamos audyklos (Birutė Šėtos valsčius), liaudies audiniai buvo eksponuojami žemės ūkio parodose Lietuvos miestuose. XX a. 2-4 dešimtmetyje dailiąją tekstilę kūrė A. ir A. Tamošaičiai bei jų priv. dirbtuvių Ąžuolų Būdoje (įkurta 1934 m. ) audėjos. 1940 m. Kauno meno mokyklą pertvarkius į Kauno taikomosios dailės mokyklą (nuo 1941 m. institutas) joje atidaryta audinių studija. Po Antrojo pasaulinio karo padaugėjo dailininkų tekstilininkų, A tapo įvairi stiliaus ir technikos požiūriu. A buvo eksponuojama bendrose dailės ir tekstilės parodose. A kūrinius imta komponuoti atsižvelgiant į interjero stiliaus ir estetikos reikalavimus. 7 dešimtmetyje paplitę gobelenai dažnai kurti specialiai visuom. interjerams. 6-9 dešimtmetyje jų sukūrė J. Balčikonis, V. Daujotas, m. Dūdienė, S. Giedrimienė, F. Jakubauskas, R. Jasudytė, Z. Kalpokovaitė-Vogėlienė, D. Kvietkevičiūtė, m. Levitan-Babenskienė, A. Mironaitė, B. Valantinaitė-Jokūbonienė ir kiti. Atkūrus nepriklausomybę ir nustojus meninį gyvenimą reglamentuoti pagal griežtas taisykles, A formos ieškojimai nesiskiria nuo viso postmodernistinio meno, kūriniuose derinamos įv. raiškos priemonės, netekstilinės medžiagos, jie pasižymi konceptualiu turiniu. Padidėjo A prestižas, pradėti rengti tarpt, simpoziumai bei parodos Vilniuje (lino nuo 1992, veltinio nuo 1998 m. ) ir Kaune (tarptautinės tekstilės parodos 1997, 1999, 2001 m. ). Dailiąją tekstilę kuria vyresniosios ir jaunesniosios kartos dailininkai (E. G. Bogdanienė, Z. Dargienė, S. Giedrimienė, F. Jakubauskas, L. Jonikienė, Z. Kalpokovaitė-Vogėlienė, L. Oržekauskienė, J. Petruškevičienė, m. Sinkevičienė ir kiti). L: I. Jedzinskaitė-Kuizinienė XVI-XV1U a. gobelenai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Vilnius 2000 m. , A. Kuenzi La nouvelle tapisserie Genčve 1973, E. Sakhai The Story of Carpets London 1993, 5000 Years of Textiles London 1995. Lijoną Šatavičiūtė
1   ...   90   91   92   93   94   95   96   97   ...   197

Свързани:

Iv t. Cha Di patikrinta iki 1830 m iconРазложение аспирина в поляризованном свете, увеличение 200 раз
Политехнической школы, с 1830 – директор Парижской обсерватории. В 1830-1848 – член палаты депутатов. Его работы относятся к астрономии,...
Iv t. Cha Di patikrinta iki 1830 m iconProtocole (No 1) tenu à Londres le 3 Février 1830

Iv t. Cha Di patikrinta iki 1830 m iconKoyu renkli bölümler her iki metin arasında ayniyet taşıyan ifadeleri göstermektedir

Iv t. Cha Di patikrinta iki 1830 m iconKoyu renkli bölümler her iki metin arasında ayniyet taşıyan ifadeleri göstermektedir

Iv t. Cha Di patikrinta iki 1830 m iconOpening Poems by Emily Dickinson (1830-1886)

Iv t. Cha Di patikrinta iki 1830 m iconAtsiminimų knyga „Dievų miškas buvo išspausdinta praėjus 10 metų po rašytojo mirties (1957). Ilgas knygos kelias iki skaitytojo rodo pokario laikų politinę

Iv t. Cha Di patikrinta iki 1830 m iconBiri milli diğeri dini iki bayramı aynı takvim içinde yaşıyoruz. Kutlu ve mübarek olsun. Daha da güzel günlerde görüşmek umuduyla esen kalın

Iv t. Cha Di patikrinta iki 1830 m iconTelekomünikasyon hukukunda evrensellik ilkesinin iki anlamı vardır. İlk olarak, telekomünikasyon alanındaki hizmetlerin tüm dünya ile bağlantıyı sağlayabilecek

Iv t. Cha Di patikrinta iki 1830 m icon      Пушкин подсчитал время работы над романом с точностью до одного дня: «7 лет, 4 месяца, 17 дней», с мая 1823 г по сентябрь 1830 г. Печатался роман по
Пушкин подсчитал время работы над романом с точностью до одного дня: «7 лет, 4 месяца, 17 дней», с мая 1823 г по сентябрь 1830 г....
Iv t. Cha Di patikrinta iki 1830 m iconЕвропейски парламент 2004 2009
Ес в областта на генетично модифицираните организми, по-специално Директива 2001/18/eо и Регламенти (ЕО) №1829/2003 и 1830/2003
Поставете бутон на вашия сайт:
Документация


Базата данни е защитена от авторски права ©bgconv.com 2012
прилага по отношение на администрацията
Документация
Дом