Iv t. Cha Di patikrinta iki 1830 m




ИмеIv t. Cha Di patikrinta iki 1830 m
страница194/197
Дата на преобразуване13.12.2012
Размер6.9 Mb.
ТипДокументация
източникhttp://archyvas.qu.lt/VLE/4ChaDi.doc
1   ...   189   190   191   192   193   194   195   196   197


dirvodarinė uoliena, Žemės plutos sluoksnio uoliena, kurioje per dūlėjimo ir dirvodaros procesus susidarė dirvožemis. Ja gali būti magminės, nuosėdinės ir metamorfinės uolienos. Būdingos Lietuvos A rūšys: aliuvis, deliuvis, eolinės nuogulos, ledyninės nuogulos (morenos, - 1iuvioglacialinės nuosėdos, limnoglacialinės nuosėdos) ir organogeninės nuogulos (durpės). Vyrauja ledyninės nuogulos. Aprašant dirvožemio profilį A, kaip genetinis dirvožemio horizontas, žymima simboliu C. Jeiguji nevienalytė, žemiau esanti uoliena vadinama paklojine ir žymima simboliu 2C. Algirdas Motuzas


dirvonas, apleista, ilgai nedirbama, apaugusi laukiniais, dažniausiai varpiniais, augalais, dirva. Jame susidaro velėna, susikaupia org. medžiagų, pagerėja dirvožemio struktūra ir derlingumas. A yra dirvoninės žemdirbystės sistemos pagrindas. Dar pūdymas. Vadovas Petraitis


Dirvonėnai, kaimas Šiaulių rajono savivaldybės teritorijoje, Raudėnų seniūnijoje, 11 km į pietvakarius nuo Kuršėnų. 419 gyv. (2002 m. ). medicinos punktas, pagrindinė mokykla (1920-1949 m. pradinė, 1949-1967 m. septynmetė, aštuonmetė, 1967-2001 m. vidurinė), biblioteka. Sovietinės okupacijos metais A buvo kolūkio centrinė gyvenvietė. 1923 dvare buvo 110, 1959 m. kaime - 163, 1970 - 238, 1979 - 287, 1989-360 gyv.


dirvosauga dirvožemio apsauga.


dirvos branda, dirvos būsena, tinkamiausia dirbti, sėti arba sodinti. Būna fizinė ir biologinė. Fizinės brandos dirva nelimpa prie žemės ūkio padargų, gerai trupa. Tokia žemė būna, kai dirvos drėgmės kiekis sudaro 35-60% lauko dirvožemio mažiausiojo drėgnumo (drėgmės kiekio, kuris dirvožemyje lieka pasišalinus gravitaciniam vandeniui). Nustatoma pagal grumstų viršūnių pabalimą arba pagal šių grumstų, metamų iš ~ l, 5 m aukščio ant kieto paviršiaus, birumą. Šios brandos dirva pradedama dirbti. Lengva dirva fiz. brandą išlaiko būdama įv. drėgnumo. Tokią dirvą galima dirbti posausc ir drėgną. Sunki dirva fiziškai subręsta būdama drėgnesnė, bet džiūdama greit netenka fiz. brandos, todėl jai dirbti tinkamas laikas yra trumpas. Biologinės brandos dirva išlaiko pakankamai drėgmės ir yra šilta (-15 °Ct-ros). Joje palankios sąlygos mikroorganizmams veikti, kult. augalų ir piktžolių sėkloms dygti. Ankstyvosios sėjos augalai (žirniai, pupos, avižos) sėjami (sodinami) į fiz. brandos dirvą, vėlyvosios (kukurūzai, grikiai, kai kurios daržovės) - į biol. brandos dirvą. Dirvos biol. branda prasideda vėliau už fiz. brandą. Antanas Stancevičius


dirvos lygintuvas, žemės paviršiaus lyginimo padargas. Tai vaikės, ilgasis kaušinis, vcrstuvinis ir verstuvinis suspaudžiamasis A. Ilguoju kaušiniu A išlyginami melioruoti plotai. Turi važiavimo krypčiai statmeną kaušą be dugno, pritvirtintą prie ilgo rėmo. Kuo ilgesnis rėmas, tuo geriau išlyginama. Kauše susikaupusi nupjauta iškilimų žemė byra į lauko įdubimus. Kai kurie A prieš kaušą turi purentuvą, padedantį nupjauti iškilimus. Verstuviniu A lyginami armens nelygumai prieš sėją. Turi 1 arba kelis statmenai arba įstrižai važiavimo krypčiai pritvirtintus verstuvus (arba sijas), kuriais gūbrių žemę nustumia į įdubas. Verstuvinis suspaudžiamasis A dirvą išlygina ir suspaudžia. Jo verstuvas pritvirtintas prie plokščio dugno. Dugno priekį nuleidus žemyn dirba kaip paprastas verstuvinis A. Dugno priekį pakėlus aukštyn nuožulniu dugnu žemė braukiama, sulyginama ir suspaudžiama, susmulkinami grumstai. Vytautas Gerulaitis


dirvotyra, dirvožemio mokslas, tiria dirvožemio kilmę, sandarą, savybes, sistematiką, geogr. pasiskirstymą, derlingumą, kitimą dėl ūkininkavimo ir naudojimą. Svarb. šakos: dirvožemio chemija, dirvožemio fizika, dirvožemio hidrologija, dirvožemio biologija, dirvožemių sistematika, dirvožemių geografija, dirvožemio ekologija, dirvožemio vertinimas. Taikomi lauko (ekspediciniai ir stacionariniai) metodai, kurie teikia medžiagos laboratoriniams tyrimams. Laboratorinių tyrimų duomenys apdorojami statistiniais, lyg. geogr. ir kartografiniais metodais. A labai reikšminga žemdirbystei, augalininkystei ir miškininkystei, teikia žinių, kaip didinti dirvožemio derlingumą - tręšti, drėkinti, sausinti, kalkinti, gipsinti, saugoti nuo degradacijos. Svarb. uždavinys - ieškoti tinkamiausių būdų dirvožemio produktyvumui didinti. raidoje išskiriami 5 laikotarpiai: dirvožemių aprašymai senovės veikaluose, žinios apie žeme praktinės agronomijos reikmėms, agrogeologija kaip geologijos mokslo šaka, A kaip savarankiškas mokslas ir moderniosios A laikotarpis. Pirmuoju laikotarpiu dirvos sampratą suformulavo graikų filosofai Empedoklis, Aristotelis ir Teofrastas. Antrasis laikotarpis apima feodalizmo laikotarpį ir Šviečiamąjį amžių. Šiuo laikotarpiu A raidą ypač paspartino B. Palissy (Prancūzija), I. Walleriuso (Švedija), G. Mulderio (Olandija), T. Saussure o (Šveicarija), K. Sprengelio, J. Liebigo, A. Thaero (Vokietija) darbai apie augalų mitybą. XIX a. 6 dešimtmetyje prasidėjo trečiasis (agrogeologijos) laikotarpis, jo pradininkas buvo geologas F. Fallou (Vokietija), sekėjai-J. Lorenzas (Austrija), S. Meunier (Prancūzija) ir kiti. Šiuo laikotarpiu susidomėta dirvožemio biologija ir dirvožemio fizika. Ketvirtasis laikotarpis prasidėjo XIX a. pab., kai Rusijoje susikūrė V. Dokučiajevo genetinės dirvotyros mokykla. Vėliau A raida įgijo naujų istorinių bruožų, diferencijavosi į atskiras šakas (agronominės A pradininkas - P. Kostyčevas, dirvožemio koloidų chemijos - K. Gedroicas, dirvožemio biochemijos - V. Vernadskis ir I. tiurinas ir kt.), susikūrė pasaulyje garsios JAV, Vokietijos, Prancūzijos, Olandijos ir kt. šalių dirvožemininkų mokyklos. Penktasis A laikotarpis prasidėjo po II pasaulinio karo, jam būdinga visuotinė dirvožemio tyrimo metodų standartizacija. LIETUVOJE pirmojo A laikotarpio atsiradimas neatsiejamas nuo bendrosios žemdirbystės istorijos. Rašytiniai šaltiniai susiję su [[LDK|Lietuvos didžiosios kunigaikštystės]] Valakų reforma. Juridinį jos pagrindą sudarė 1557 m. Žygimanto Augusto išleistas spec, įstatymas, kurį papildančiuose dokumentuose buvo nurodyti mokesčiai ir natūralios prievolės už vieną valaką pagal žemės rūšį. Didelę reikšme teoriniam A pagrindui atsirasti turėjo XVIII a. pab. Vilniaus universitete, šalia kitų gamtos mokslų, J. Stroynowskio dėstyta fiziokratizmo teorija ir prigimtinės teisės kursas. Antrasis laikotarpis susijęs su Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultete 1819-1832 m. veikusia žemės ūkio mokslų katedra. Joje dirbęs m. Očapovskis pirmasis lenkų k. paskelbė mokymo apie gruntą (žemę) teorinius pagrindus - chemijos, miner, ir granuliometrinę sudėtį (1819 m. ), klasifikaciją (1825 m. ), išleido pirmąjį žemės ūkio chemijos vadovėlį (1819 m. ) . Trečiasis laikotarpis apima 1832-1919 metus, kai buvo uždarytas Vilniaus universitetas ir kt. aukštosios mokyklos. Dalijamas į 2 tarpsnius. Pirmajame gamtamoksliniais darbais ir švietėjiška veikla pasižymėjo VU auklėtiniai S. Daukantas, L. Ivinskis, V. Časlavskis tyrė Lietuvos žemės kokybę, antrajame - kitose šalyse aukštąjį mokslą baigę lietuviai arba gretimų šalių mokslininkai, atlikę kai kuriuos dirvožemio tyrimus. A didžiausią išliekamąją vertę turi S. Miktaszewskio 1911-1912 m. atlikti Lietuvos dirvožemių tyrimai, Lenkijos ir Lietuvos dirvožemių žemėlapis (1927 m. ), J. Tonkūno sudaryta dirvožemių vertinimo skalė (1922 m. ) . Ketvirtojo laikotarpio pradžioje žemės ūkio akademijoje (nuo 1996 LŽŪU) įkurtos Geognozijos (1924 m. ) ir Agronominės chemijos (1928 m. ) katedros, prie žemės ūkio rūmų - žemės ūkio tyrimo įstaiga (veikė 1927-37 m. ), Dotnuvoje - Agrochem. laboratorija. V. Ruokis kūrė lietuviškus A terminus, pasiūlė originalią agrogeologinę šalies dirvožemių klasifikaciją (1930 m. ) ir sudarė P. Lietuvos dirvožemių žemėlapį (1936 m. ), parašė knygų. Bandymų stotyse dirvožemius tyrė m. Žemaitis ir B. Baginskas, pastarasis dar ir Lietuvos lengvus miško dirvožemius. Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo penktasis laikotarpis. Jam pradžią davė Lietuvos MA, kurios sistemoje 1946 m. įkurto Žemės ūkio instituto Dirvožemio skyrius tyrė ir kartografavo šalies dirvožemius. 1952-1956 m. m. tai darė Žemdirbystės ir dirvožemio institutas, jo Vokės filialas, bandymų stotys, nuo 1961 ir Žemėtvarkos projektavimo institutas. Dirvožemiais užsiima ir šalies universitetų dirvožemininkai, melioracijos ir dirvožemio erozijos stabdymo problemomis - Vandens ūkio institutas, miško dirvožemių ir augaviečių klasifikacija, kartografavimu, žemių vertinimu - Miškų institutas. 1946-1953 m. parengta pirmoji genetinė dirvožemių klasifikacija, vėliau ne kartą tikslinta ir unifikuota. 1951 m. išleistas pirmasis Lietuvos dirvožemių žemėlapis. 1961 baigta rengti Lietuvos dirvožemių bonitavimo ir žemės vertinimo metodika. Iki 1970 parengtas Lietuvos žemės kadastras, sudaryti visų Lietuvos ūkių dirvožemių, dirvų pH ir kalkinimo, maisto medžiagų kiekio žemėlapiai, 1982 - Lietuvos eroduojamų dirvožemių, 1985 - Lietuvos dirvožemių humusingumo, 1999- Lietuvos dirvožemių našumo žemėlapiai. 1999 parengta nauja Lietuvos dirvožemių klasifikacija, suderinta su FAO ir UNESCO Pasaulio dirvožemių žemėlapio legenda bei Pagrindiniais nurodymais pasaulio dirvožemio ištekliams apibūdinti, ir dirvožemių žemėlapis (2000 m. ). Dirvotyros klausimais išleista knygų: V. Mališausko ir J. Vaitiekūno Žemės ekonominis vertinimas ir jo panaudojimas (1963 m. ), m. Vaičio Pietų Pabaltijo miškų din ožemių genezė ir savybės (1975, rusų k.), V. Knašio Dirvožemių kalkinimas (1985 m. ), autorių kolektyvo Lietuves TSR dirvožemiai (1965 m. ), Žemės kadastras (1989 m. ), Lietuvos dirvožemiai (2001 m. ). L: V. Ruokis Dirvožemi« mokslas Kaunas 1930 m. , Vilnius - 1959 m. , A. Mejeris, B. Baginskas Lietuvos TSR ditvozemiai Vilnius 1958 m. , Dirvožemio mokslas ir geologijos pagrindai Vilnius 1977, Miško dirvožemių žinynas Vilnius 1979, Dirvotyra Vilnius 1996. Algirdas Motuzas


Dirvožemininkų draugija, Lietuvos dirvožemininkų draugija, įkurta 1957 m. kaip TSRS A Lietuvos filialas. 1990 perorganizuota į Lietuvos dirvožemininkų draugiją (105 nariai, 2000 m. ). draugijai vadovauja keleriems metams renkama valdyba. A yra Tarptautinės dirvožemininkų sąjungos (buv. Tarptautinė A, įkurta 1924 m. ) asocijuotoji narė. A veiklą kuruoja Lietuvos mokslų akademijos žemės ūkio ir miškų mokslų skyrius. A padeda Lietuvos dirvožemininkams keistis moksl. informacija, koordinuoja jų tyrimus, organizuoja moksl. konferencijas ir pasitarimus, moksl. ekspedicijas, teikia konsultacijas, palaiko ryšius su užsienio dirvožemininkų draugijomis ir sąjungomis. Išleido Sisteminį dirvotyros terminų žodynėlį (1997 m. ), 10 monografijų, mokslo darbų rinkinių, konferencijų pranešimų, iki 1970 spausdintų darbų bibliografiją. 1999 parengė naująją Lietuvos dirvožemių klasifikaciją, suderintą su FAO ir UNESCO pasaulio dirvožemių legenda. Ja remiantis parengė įv. mastelio naujus dirvožemių žemėlapius. Pirmininkai: V. Ruokis (1958-70 m. ), V. Danilevičius (1970-90 m. ), m. Vaičys (1990-2001 m. ), A. Motuzas (nuo 2001 m. ). Mečislovas Vaičys


808

dirvožemio aeracija, atmosferos oro, ypač deguonies, skverbimasis į dirvožemį. Aeracija.


dirvožemio apsauga, dirvosauga, dirvožemio racionalaus naudojimo ir apsaugos priemonių kompleksas, aplinkos apsaugos dalis. Dirvožemis saugomas nuo erozijos, perdžiūvimo, pelkėjimo, teršimo nuodingomis medžiagomis, nualinimo. A reguliuoja nemaža teis. ir visuom. dokumentų. Dirvožemio dangai apsaugoti sudaryta keletas tarpt, programų ir susitarimų. 1972 Stokholme buvo priimtas Aplinkos apsaugos veiklos planas, 1977 Nairobyje - Pasaulinis planas dykumėjimui stabdyti. 1982 JT Maisto ir žemės ūkio organizacija įkūrė Pasaulinę dirvožemių chartiją. Lietuvoje iki šiol galioja 1970 priimtas Žemės kodeksas, kurį papildo 1992 įsigaliojęs Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas (jo skirsnis Gamtos išteklių naudojimas ir apskaita). Regimantas Šleinys


dirvožemio bonitavimas, dirvožemio kokybės (našumo) vertinimas santykiniais rodikliais (balais). žemės ūkio naudmenų dirvožemio bonitetas nustatomas pagal visų augalų, auginamų - v. dirvožemiuose, santykinį derlingumą. Skirtingą žemės ūkio augalų derlingumą lemia dirvožemio genetinė grupė, dirvodarinė uoliena, granuliometrinė sudėtis, dirvožemio pH, maisto medžiagų, humuso kiekis, humusinio horizonto storis, klimato sąlygos. Bonitavimas reikalingas dirvožemiui ekonomiškai vertinti, kadastrui (žemės kadastras) sudaryti, melioracijai, žemdirbystei, miškotvarkai tobulinti. Lietuvos žemės ūkio naudmenų dirvožemio vidutinis bonitetas yra 39, 1 (1999 m. ), Marijampolės apskrities dirvožemių - 44, 8, Kauno - 43, 8, Panevėžio - 43, 2, Šiaulių - 43, 0, Utenos - 39, l, Tauragės - 37, 2, Klaipėdos - 36, 2, Alytaus - 34, 6, Vilniaus - 34, 2, Telšių - 33, 6 balo. Juozas Juodis


dirvožemio buferiškumas, dirvožemio, paveikto stipriomis rūgštimis arba bazėmis, rūgščiomis arba bazinėmis druskomis, savybė priešintis savo tirpalo pH kaitai. Reiškiamas rūgšties arba bazės kiekiu (išreikštu ekvivalentais), pakeitusiu dirvožemio tirpalo pH vienu vienetu. A lemia dirvožemio chem. sudėtyje esančios silpnosios rūgštys bei jų druskos, kurios su H+ ir OH~ jonais sudaro sunkiai disocijuojančius junginius. Kuo dirvožemis sunkesnės granuliometrinės sudėties, kuo humusingesnis ir kuo daugiau jo sorbuojančiajame komplekse bazių, tuo jis buferiškesnis. Didelio buferiškumo dirvožemį patręšus, pvz., amonio sulfatu, atsiranda sieros rūgšties, bet jos H+jonai iš sorbuojančiojo komplekso išstumia ekvivalentišką kiekį bazių ir dirvožemio tirpale susidaro neutrali druska kalcio sulfatas (CaSO4 m. ), todėl jis nerūgštėja. Menko buferiškumo dirvožemiuose (mažo humusingumo smėliuose, priesmėliuose) rūgščios arba šarminės trąšos gali labai pakeisti dirvožemio tirpalo pH, tada augalai blogai auga. Buferiškumą didina organinės trąšos. Algirdas Motuzas


dirvožemio derlingumas, dirvožemio geba aprūpinti augalus maisto medžiagomis, drėgme, suteikti jų šaknims pakankamai oro ir šilumos, sudaryti joms palankią neužterštą terpę augti ir plisti. Derlingumas - svarbiausia dirvožemio savybė, skirianti jį nuo uolienos. A skirstomas į natūralųjį, dirbtinį, mišrųjį, potencialųjį ir efektyvųjį. Natūralusis (gamtinis) A susidaro dėl natūralios dirvodaros, be žmogaus veiklos. Derlingiausi yra stepių juodžemiai. Lietuvoje derlingiausi - priemolio rudžemiai, nederlingiausi - smėlžemiai. Dirbtinis (papildomas) A yra žmogaus veiklos padidintas derlingumas, pasiektas racionaliu ūkininkavimu, kryptingu natūralių dirvožemio savybių gerinimu. Mišrusis A - natūraliojo ir dirbtinio visuma. Potencialusis A rodo potencines galimybes gauti iš ploto vieneto didžiausią derlių, kai žmogus sukuria palankiausias sąlygas, efektyvusis (realusis, tikrasis) A - kaip panaudojamas dirvožemio potencialusis derlingumas. Potencialusis A yra didesnis už efektyvųjį ir keičiasi daug lėčiau. Didž. efektyvusis A pasiekiamas tuose plotuose, kur didelis natūralusis A. Pažangiai ūkininkaujant didelis efektyvusis A pasiekiamas ir tuose plotuose, kur natūralusis A yra menkas. Algirdas Motuzas


dirvožemio erozija, dirvožemio viršutinių horizontų arba dirvodarinės uolienos irimas, sukeliamas judančio vandens, vėjo, mechanizmų ar gyvūnų, pernešančių dirvožemio daleles į kitą vietą. Gamtoje nuolat vyksta geologinė (natūralioji) A, kuri yra lėta, dirvožemio derlingumo nemažina - dirvožemiui jos daromus nuostolius padengia natūralioji dirvodara. Dirbamojoje žemėje vyrauja antropogeninė (skatinamoji ar pagreitintoji) A, kurią sukelia neracionali žmogaus ūk. veikla. Ji yra intensyvesnė už dirvodarą, todėl žalinga. Pagal sukeliančius veiksnius A skirstoma į mechaninę, vandeninę, vėjinę ir mišriąją. Mechaninę A sukelia mechanizmai ar gyvūnai. Labiausiai paplitusi žemės dirbimo padargais dirbamuose kalvoto reljefo laukuose. Matuojama armens poslinkio skirtumu, susidarančiu šlaituose tarp priešingų žemės dirbimo krypčių. Intensyvumą rodo dirvožemio kiekis, kuris negrąžinamas į ankstesnę vietą žemės dirbimo padargu pravažiavus priešingomis kryptimis. Kuo šis skirtumas didesnis, tuo žemės dirbimo erozija intensyvesnė. Mechaninė A ypač intensyvėja, kai kalvoto ar banguoto reljefo dirvos lyginamos ilgabariais lygintuvais. Mechaniškai dirvožemis ir dirvodarinė uoliena ardomi kasant, t.p. gyvulių ar žvėrių takuose. Vandeninę A sukelia krintantys lietaus ar drėkinimo įrenginių išpurkšti vandens lašai, dirvožemio paviršiumi tekantis ar gilyn prasisunkiantis vanduo, taškantis ar nuplaunantis dirvožemio daleles. Labiausiai reiškiasi kalnuotose ar kalvotose vietose. Vandeninė A blogina dirvožemio fiz. savybes, mažina dirvožemio derlingumą, trukdo žemdirbystei, gali dirvožemį iš dalies ar visiškai nuplauti, sukelti paviršiaus sandaros pakitimų didelėje teritorijoje. Ypač dažna Indijoje, Kinijoje, Pakistane, JAV, Kanadoje, Rusijoje. Pasaulyje (XXI a. I dešimtmečio pradžioje) apie 30% naudojamų dirvožemių buvo eroduoti. Lietuvoje įv. laipsniu eroduota apie 19% dirbamosios žemės. Vandeninės A intensyvumas priklauso nuo kritulių gausumo, lietaus intensyvumo, šlaitų statumo ir ilgumo, dirvožemio granuliometrinės sudėties, žemės dirbimo intensyvumo, augalinės dangos būklės ir kt. veiksnių. Vandeninės A intensyvumas žieminiais javais apsėtuose įv. statumo šlaituose Lietuvoje kinta nuo kelių iki keliolikos t/ha, vasariniais javais - nuo keliolikos iki kelių dešimčių t/ha, o bulvėmis apsodintuose gali viršyti 100 t/ha per metus. Skiriamos antžeminės ir požeminės vandeninės erozijos rūšys. Antžeminė vandeninė A dar skirstoma į lietaus, irigacine ir sniego tirpsmo eroziją. Skiriamos antžeminės vandeninės erozijos stadijos: lašelinė (taškančioji), paviršinė (plokštuminė), srovinė, griovinė, raguvinė ir upinė. Lašelinė stadija atsiranda dėl krintančių vandens lašų kinetinės energijos. Nuo jos priklauso paviršinės stadijos intensyvumas, kai vandens lašų išjudintomis dirvožemio dalelėmis pasotintas vanduo plačiu srautu šlaito paviršiumi teka į žemesnes reljefo vietas. Srovinė vandeninės erozijos stadija žemės paviršių ardo gilyn ir platyn tose vietose, kuriomis vanduo siaura juosta nuteka žemyn. Susidaro smulkios išgraužos, grioveliai, griovos (griovinė stadija), raguvos (raguvinė stadija). Gali formuotis raguvų tinklas. Iš raguvų vanduo suteka į upes (upinė vandeninės erozijos stadija) arba į ežerus, jūras. Upių ir ežerų krantus ardo šoninė ir vandens telkinių mūšos erozija. Daugiausia žalos ji padaro per potvynius. Požemine vandenine A sukelia pro dirvožemio ir dirvodarinės uolienos sluoksnius prasisunkiantis vanduo. Skiriami tirpdančiosios (cheminės) ir ardančiosios požeminės vandeninės erozijos porūšiai. tirpdančioji vandeninė erozijatlrpina ir išplaunatlrpius mineralus, gipsą, kalcitą. Ištirpintų ir išplautų uolienų vietoje lieka požeminės ertmės, formuojasi požeminiai ežerai ir upės. Lietuvoje vandenine eroziją tiria Žemdirbystės instituto Kaltinėnų bandymų stotis (Žemaičių aukštuma) ir Vokės filialo padalinys Dūkšte (Baltijos aukštuma). Vėjinę A sukelia vėjas. Jis nupūsto purius viršutinius dirvožemio sluoksnius. Ypač dažna dykumose ir pusdykumėse, kur reta augalija, Lietuvoje - Baltijos pajūryje (Šilutės apylinkėse), smėlėtoje pietryčių lygumoje. Mišriąją A sukelia vienu metu veikiantys du ar keli dirvožemio erozijos veiksniai, skatinantys vienas kitą. Būdingos mechaninė ir vėjinė, vandeninė ir vėjinė, vandeninė ir mechaninė A. Dėl mechaninės ir vėjinės A sausoje dirvoje dirbantį mechanizmą lydi dulkių debesys. Vandeninė ir vėjinė A vyksta per lietų pučiant stipriam vėjui. Vandens lašai dirvožemį pasiekia krisdami kampu, jo dalelės vėjo kryptimi pernešamos toliau negu veikiant tik vienos rūšies dirvožemio erozijai. Vandeninę ir mechaninę A sukelia slenkantys ledynai, sniego griūtys. Mechaninę ir vandeninę eroziją sukelia vanduo, tekantis gyvulių išmintais takais kalvų ganyklose (ganyklinė A), žvėrys kalnuose (žvėrių takų A). A silpninti padedatlnkamas arimas, volavimas, kultivavimas, mulčiavimas, antierozinis tręšimas ar rūgščių dirvožemių kalkinimas, sėjomaina, apsauginiai želdiniai. Benediktas Jankauskas
1   ...   189   190   191   192   193   194   195   196   197

Свързани:

Iv t. Cha Di patikrinta iki 1830 m iconРазложение аспирина в поляризованном свете, увеличение 200 раз
Политехнической школы, с 1830 – директор Парижской обсерватории. В 1830-1848 – член палаты депутатов. Его работы относятся к астрономии,...
Iv t. Cha Di patikrinta iki 1830 m iconProtocole (No 1) tenu à Londres le 3 Février 1830

Iv t. Cha Di patikrinta iki 1830 m iconKoyu renkli bölümler her iki metin arasında ayniyet taşıyan ifadeleri göstermektedir

Iv t. Cha Di patikrinta iki 1830 m iconKoyu renkli bölümler her iki metin arasında ayniyet taşıyan ifadeleri göstermektedir

Iv t. Cha Di patikrinta iki 1830 m iconOpening Poems by Emily Dickinson (1830-1886)

Iv t. Cha Di patikrinta iki 1830 m iconAtsiminimų knyga „Dievų miškas buvo išspausdinta praėjus 10 metų po rašytojo mirties (1957). Ilgas knygos kelias iki skaitytojo rodo pokario laikų politinę

Iv t. Cha Di patikrinta iki 1830 m iconBiri milli diğeri dini iki bayramı aynı takvim içinde yaşıyoruz. Kutlu ve mübarek olsun. Daha da güzel günlerde görüşmek umuduyla esen kalın

Iv t. Cha Di patikrinta iki 1830 m iconTelekomünikasyon hukukunda evrensellik ilkesinin iki anlamı vardır. İlk olarak, telekomünikasyon alanındaki hizmetlerin tüm dünya ile bağlantıyı sağlayabilecek

Iv t. Cha Di patikrinta iki 1830 m icon      Пушкин подсчитал время работы над романом с точностью до одного дня: «7 лет, 4 месяца, 17 дней», с мая 1823 г по сентябрь 1830 г. Печатался роман по
Пушкин подсчитал время работы над романом с точностью до одного дня: «7 лет, 4 месяца, 17 дней», с мая 1823 г по сентябрь 1830 г....
Iv t. Cha Di patikrinta iki 1830 m iconЕвропейски парламент 2004 2009
Ес в областта на генетично модифицираните организми, по-специално Директива 2001/18/eо и Регламенти (ЕО) №1829/2003 и 1830/2003
Поставете бутон на вашия сайт:
Документация


Базата данни е защитена от авторски права ©bgconv.com 2012
прилага по отношение на администрацията
Документация
Дом