Atsiminimų knyga „Dievų miškas buvo išspausdinta praėjus 10 metų po rašytojo mirties (1957). Ilgas knygos kelias iki skaitytojo rodo pokario laikų politinę




ИмеAtsiminimų knyga „Dievų miškas buvo išspausdinta praėjus 10 metų po rašytojo mirties (1957). Ilgas knygos kelias iki skaitytojo rodo pokario laikų politinę
страница1/8
Дата на преобразуване12.12.2012
Размер0.5 Mb.
ТипДокументация
източникhttp://www.nedaryk.lt/user_files/projects/817_1_41_52_Lt.doc
  1   2   3   4   5   6   7   8








41pamoka.

BALYS SRUOGA

Dievų miškas“

 

 „Dievų miško“ pasirodymas

 

Atsiminimų knyga „Dievų miškas“ buvo išspausdinta praėjus 10 metų po rašytojo mirties (1957). Ilgas knygos kelias iki skaitytojo rodo pokario laikų politinę bei kultūrinę padėtį. Sruogos kūrinys partijos funkcionieriams kėlė asociacijas su stalininiais Sibiro lageriais, apie kuriuos viešai prabilta tik XX a. pabaigoje. Tačiau „Dievų miškas“ išsiskiria iš visos Sibiro tremtinių literatūros. Atsiribodamas nuo asmeninių išgyvenimų, Sruoga pagrindine koncentracijos stovyklos gyvenimo vaizdavimo priemone renkasi ironiją. „...Aš žvalus ir giliai ironiškas — ne žmonių, su kuriais žūstu, bet viso plačiojo pasaulio atžvilgiu“, — rašo jis laiške iš Štuthofo ir vėliau grįžęs namo šį ironijos žvilgsnį suteikia memuarinės knygos pasakotojui.

Memuarai, dokumentika

„Dievų miškas“ — dokumentinė knyga apie dvejus metus, pasakotojo išgyventus nacių koncentracijos lageryje. Minimos tikros vietovės, įvykiai, konkretūs sutikti žmonės (pavardės, tautybės), laikomasi įvykių chronologijos (1943-1945 metai). Atsiminimų knygose paprastai pasakojama sava gyvenimo istorija. Sruogos atsiminimai kiek kitokie — jie nuoseklaus siužeto neturi, iš aprašytų įvykių nesudėstoma konkreti pasakotojo gyvenimo istorija. Tik atsiminimų pradžioje ir pabaigoje pasakojama daugiau apie save (suėmimą, kelionę į lagerį, kelionę iš jo), o visa knyga skirta lageriui ir jo gyventojams pavaizduoti.

Sruogos atsiminimai — liudijimas ateinančioms kartoms apie nusikaltimus ir žmogaus dehumanizavimą. „Sruogai labiausiai rūpėjo, kaip fašizmas XX amžiaus viduryje galėjo paversti žmogų žvėrimi“ (A.Samulionis).

Pasakotojas. Ironiškas pasakojimas

 

„Dievų miške“ pasakojama apie lietuvių inteligentus, kurie pateko į fašistinę koncentracijos stovyklą — mirties lagerį, apibūdinama jos tvarka, prižiūrėtojai esesininkai bei jų pakalikai, kalbama apie kalinius, jų santykius. Aprašoma koncentracijos stovyklos buitis: darbai, bausmės, mityba, apranga. Fragmentišką knygos pasakojimą jungia bendra erdvė (Dievų miškų vadinama vietovė Lenkijoje, kur buvo įkurtas lageris), laikas (nuo 1943 iki 1945 m.) ir pasakotojas — visų įvykių liudininkas.

Pasakotojas yra ir kūrinio veikėjas, šio lagerio kalinys. Pasakotojo vaidmuo šioje knygoje labai svarbus. Jo — beteisio kalinio — akimis matomas lagerio gyvenimas, tapomi sargų ir kalinių portretai. Pasakojime dokumentiškai tiksliai perteikiami ten vykę įvykiai, tačiau pasakotojas nėra bešališkas stebėtojas, įvykiai ir personažai nuolatos vertinami humanisto, su pasauline kultūra susipažinusio intelektualo akimis. Šiurpūs Štuthofo gyvenimo epizodai pasakojami santūriai, be sentimentų, beveik nekalbama apie gimtinės ir šeimos ilgesį, nedaug rasime ir atvirų pasipiktinimo, protesto žodžių. Intelektualumas, blaivus žvilgsnis, distancija tarp pasakotojo ir vaizduojamos tikrovės, net savotiškas ramumas išskiria „Dievų miško“ pasakotoją iš panašaus turinio lietuvių literatūros.

Vertinamasis pasakotojo santykis su vaizduojamais dalykais dažniausiai reiškiamas ironija. Tai bene svarbiausia stilistinė „Dievų miško“ pasakojimo priemonė. Žodis „ironija“ kilęs iš graikų kalbos ir reiškia apsimetimą: kalbama tarsi pritariant, gėrintis, žavintis, o iš tikrųjų smerkiama, piktinamasi ar peikiama. Taigi neigiamas pasakotojo požiūris į lagerio prižiūrėtojus esesininkus parodomas ironiškai juos vadinant „narsuoliais“, „karžygiais“, prižiūrėtojo Majerio skonis statyti kartuves šalia Kalėdų eglutės vadinamas „pavyzdingu“. Tokie antifraze vadinami apibūdinimai pabrėžia pasakotojo pašaipą ir visišką pasmerkimą. Iš lagerio prižiūrėtojų šaipomasi vartojant deminutyvines formas, jie vadinami „galvažudėliais“, „banditėliais“. Piešdamas lagerio vadovų portretus, rašytojas pasitelkia satyrą ir groteską; prižiūrėtojų biografijos, būdo bruožai, iškrypusios psichikos formos perauga į totalitarinės sistemos, sukūrusios žmogų naikinančius lagerius, pasmerkimą.

Ironiškas požiūris neišnyksta ir kalbant apie nelaimingus kalinius ir apie save. Gailią šypseną pasakotojui kelia kalinių bandymas prisitaikyti prie nužmoginančios lagerio aplinkos, save jis ironizuoja kaip poetą, lyriką, patekusi į civilizacijos sukurtą pragarą, dirbantį beprotiškus darbus, pasišaipoma ir iš kūrybos, kuri negelbsti nuo žiaurumo ir niekšybių. Taigi ironija Sruogai tampa ir pasaulio vertinimo, ir savisaugos priemone, padedančia nepasiduoti žmogų naikinančiam lagerio poveikiui; ironija tarsi kauke prisidengia kenčiantis, kitus užjaučiantis žmogus.

XX a. antrojoje pusėje ironiško pasakojimo tradiciją lietuvių literatūroje tęsė Antanas Škėma. Jo romane „Balta drobulė“, kaip ir Sruogos kūrinyje, išsakomos abejonės dėl žmonijos visos kultūros esmės: ar yra prasmė gyventi, kurti, jei žmogaus gyvybė nieko neverta. Pasaulis tarsi subyra, žmogui nelieka jokių atramų — gali tik šaipytis iš pasaulio absurdiškumo ir savo beviltiškos padėties. Būtent dėl egzistencinės ironijos „Dievų miškas“ yra artimas romanui „Balta drobulė“.

Kelios pasakojimo pozicijos

 

Knyga pradedama rašyti ne kaip asmeninis prisiminimas, o kaip tariamai mokslinis vieno Europos regiono kultūros tyrinėjimas: apibūdinama geografinė vietovė, primenama jos istorija. Pasakotojas — plataus akiračio, išsilavinęs, pažįstantis daugelį kultūrų, mokantis gretinti ir apibendrinti. Atsiminimuose vaizduojama, kaip kultūros žmogus patenka į nekultūros pasaulį. Apie lagerį ir jo tvarką pasakotojas kalba Europos kultūros sąvokomis.

 

* Pasakotojas — rašytojas. Jis pateikia daug užuominų į literatūrą. Raskite, kokius kūrinius nurodo skyrių antraštės „Kamino paunksmėje“, „Aplink kelmą visą dieną“, „Nusikaltimai ir bausmės“, „Vien tik auksas valdo mus...“, „Baisioji naktelė“.

 2. Apie kurią Europos vietą pasakojama? Kokia jos istorinė praeitis primenama?

3. Ką sako pasakotojas apie kultūrą? Raskite kultūringumo (nekultūringumo) apraiškas. Paaiškinkite priešpriešą: dievų miškas-velnių miškas; barokas-barakas.


Žodžių žaismas „barokas-barakas“ išreiškia mintį, kad Barokas, viena iš Europos kultūros epochų, išsigimsta iki barako. Architektūros sąvokų žaismu kalbama apie žmonių santykių Europos visuomenėje žlugimą. Iš šio neatitikimo (lageris-Europos kultūra) ir gimsta ironiškas stilius.

Pasakojama ne vien kultūros žmogaus požiūriu. Jį labai dažnai permuša absoliutaus neišmanėlio, naivuolio požiūris. Tais atvejais kalbama iš anonimiškos, žmogiškumo matmenį praradusios, vertybių tuštumoje esančios, savarankiškai nemąstančios institucijos pozicijų. Jai atstovauja lagerio viršininkai. Pasakotojas vartoja tokią intonaciją ir tokį žodyną, kuris sukuria įspūdį, tarsi žmoniškumą praradęs SS karininkas dramatiškas istorijas pasakotų kaip anekdotus ar linksmus nuotykius, visiškai nesuprasdamas savo vietos žmogiškųjų verčių pasaulyje. Absoliutus naivumas ir cinizmas yra lygūs (antivertybių, vertybių nežinojimo, jų praradimo požiūriu). Tekste kankintojų argumentai perpasakojami perdėm linksma ar rimta intonacija ir čia pat pateikiamas tokio linksmumo ar rimtumo neatitinkantis kontekstas. SS karininko balsas imituojamas XLVIII skyriuje Statybinis karštis ir organizacija“:

 

<...> Baisiai menka ir nepatogi buvo ir dujų kamera. Drabužius dezinfekuoti tenai šiaip dar taip buvo galima, — ir tai gerose vilnose palšieji gyvulėliai pakeldavo visą pirtį, — likdavo gyvi ir sveiki. Bet kai ateidavo reikalas dujomis žmones nuodyti, tai jau baisus vargas buvo. Žmones uždaryti kameroje dar sekdavosi, — suvaro juos tenai, sukemša, užrakina — ir baigta. Bet, va, dujos įleisti tenai labai nepatogu būdavo. Tuo reikalu tam tikri SS vyrai, užsidėję priešdujines kaukes, turėjo lipti ant barako stogo, dujas gaminančius preparatus mesti pro kaminą į pečių, iš kur jos labai nenoromis sklido į patalpas ir labai nesiskubino atlikti savo pareigas. Pats kaminas reikėdavo aklinai užkimšti, kad dujos be reikalo į padangę nesieikvotų. Praslinkus nustatytam laikui, reikia dujos išleisti, — vėl lipk ant stogo it morcinis katinas. Kas ir besakyti, labai keblu buvo.

 

6. Kokie ženklai, figūros tekste leidžia suprasti, kad pasakotojas nuvertina, išjuokia tokį cinišką „rūpestingumą“?

7. Ką šiuo perpasakojimu parodo pats ironizuojantysis?

 

Atsiminimuose justi ir paties pasakotojo — kalinio — pozicija, jausmai. Jie atveriami labai santūriai. Groteskiškame absurdo pasaulyje asmens jausmai, vertybės tiesiog neturi reikšmės; nėra prasmės apie jas kalbėti. Rašoma apie tai, kas emociniu požiūriu nėra svarbu. Jei ir užsimenama, ką išgyvena pasakotojas, tai tik trumpai ir tuoj nureikšminama. Vis dėlto į romano pabaigą vis labiau ryškėja nuskriausto, paniekinto žmogaus balsas, atviras pasakotojo jausmas.

Šios trys pasakojimo pozicijos tekste kaitaliojamos šuoliškai: iš vienos tuojau šokama į kitą. Taip sukuriamas kiekvieną akimirką atsirandantis netikėtas požiūris, paradoksalus sugretinimas ir nepaprastai gyva pasakojimo intonacija.

 

 

Lageris — žlugdanti žmogų sistema

 

Sruogai rūpėjo atskleisti hitlerinio lagerio veikimo būdą, jo sandarą, padalinius, hierarchiją.

 

* Aptarkite atsiminimų kompoziciją: kokiu požiūriu skirstomas dėstymas? Kokias institucijas pasakotojas aprašo?

 

Humanizmo požiūriu lageris — žmogaus dehumanizavimo įstaiga. Žmogus, pakliuvęs į jį, pereina, perfrazuojant Dantę, devynis pragaro ratus. Kalinių surašymas, utėlių naikinimas, dezinfekcija, dušas, sveikatos patikrinimas, drabužių išdavimas, rikiuotės mokymas, darbas, miegas, bausmės — visa tai paversta fiziniu ir moraliniu smurtu. Šiam sistema tapusiam smurtui, niekšybėms, žudymams, barbariškumui apibūdinti Sruoga vartoja aukštos kvalifikacijos profesijų, elgesio kultūros terminus („kalinių riejimas ir mušimas lageryje vis dėlto buvo gero tono požymis“).

Dehumanizuojanti sistema veikia taip stipriai, kad dėl išlikimo paminamos etinės normos: kaliniai dalyvauja stovyklos „savivaldoje“, daro „karjerą“, išsigimsta. Kalėjimas pasakotojui primena valstybę su savitais visuomenės luomais, tarpusavio santykiais (spekuliacija, meilikavimu, kyšiais, šiltesnių vietų ieškojimu, bausmėmis, tyčiojimusi). Iš šių gyvenimo dėsnių rašytojas juokiasi panašiai kaip „Vilkolakio“ teatro laikais — piktai šaržuoja.

 

— Cha cha cha! — skaniai skaniai nusikvatojo Gervinskis, — koks tu, profesoriau, naivus tebesi! Iš knygų mokeisi, ne iš gyvenimo! Čia ne žmonių, čia sistemos reikalas. Sistemą nustatėme ne mes, sistemą nustatė vokiečiai esesininkai. Pradžioje ir mes visi taip galvojome kaip tu. Kalinys kalinio nemušė. Tuomet vieni esesininkai mušė. Ir kaip mušė! Mes mušame su atodaira. Pamušam ir paliaujam. O jie mus mušė be atodairos. Gyventi kiekvienas nori... Norėdamas likti gyvas, turi žengti per kitų lavonus. Dar vėl. Jeigu čia būtų vienodi žmonės, sakysime, jeigu čia būtų vieni tikrai politiniai kaliniai, dar būtų galimas šioks toks taikus sugyvenimas, šiokia tokia vienybė. Bet to gi čionai nėra. Čiagi labai įvairi publika. Visokių tautų politiniai. Įvairiausi kriminalistai. Vagys, plėšikai, galvažudžiai, sadistai, budeliai... O kiek dar jų čia kitokių yra, kokio padūkusio šlamšto! Sudaryk jų tarpe vienybę, susikalbėk su jais! O kas svarbiausia — žmonės čia pasiutusiai alkani! Jau matei turbūt, ką daro klipatos? Rausias atmatų dėžėj. Senus kaulus graužia. Supuvusį mėšlą ryja. Surūdijusias vinis laižo. Žemėtos žalios bulvių lupenos — jiem aukščiausias skanėsis. Dėl duonos plutelės čia žmogus į ugnį eitų. Išvietėje maudytųsi. Savo artimą užmuštų be jokio sąžinės graužimo. Štai dar pernai rudenį aš pats vienam valkatai kaulus sukračiau už tai, kad jis vos spėjusiam mirti lavonui išplėšė kepenis ir pradėjo žalias ryti. Kaulus aš jam sukračiau. Bet ar jis buvo kaltas — tai dar klausimas. Ar tu žinai, ką tai reiškia, kai žmogus prisigyvena iki tokio laipsnio?! Šiemet čia žmonių jau nebeėda, bet pernai, ypač užpernai, tokių dalykų apsčiai pasitaikydavo. Aš pats buvau bloko viršininkas. Numirė naktį kalinys — ir dabok jį, kad kiti nesusprogtų. Kepenis, širdį — bežiūrint išplėš. Ar tu, knygų žiurkė nelaimingas, gali įsivaizduoti žmogaus padėtį kad jis taip pasiunta ir žmogėdra darosi? Ar jis žmogėdra ir gimė? Ne! Gimė jisai, kaip ir visi žmonės. Turėjo tėvus, turėjo tėvynę... Lageris ką iš jo padarė! Manai, aš perdedu? Nieko panašaus! Aš dar per maža sakau. Pasiklausk kitų senų katorgininkų, visi patvirtins. Žmogus čia žvėris daraisi. Bjauresnis už žvėrį. Ir turi toks pasidaryti. Turi žvėriškai gintis ir pulti. Kitaip — jis žus. Praris jį kiti. Va, taip, šmaukš — ir nebėr žmogaus. Nukūliau tam žioplai ukrainiečiui pusę danties. Kas tai yra? Toks niekaniekis, kad liežuvio gaila apie tai kalbėti. Tu piktinies, aš matau. Kažką sapalioji apie humanizmą, apie užuojautą, paguodą... Kūdikis dar tu esi, nors ir žilas! Kai lėksi dūmais pro kaminą, gal bent tuomet suprasi, kad aš tiesą sakau.

Šalta man pasidarė nuo tokios jo filosofijos. Suk jį velniai. Nebeišdrįsau toliau su juo ginčytis. Tikrai, ko vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo amžiaus viduryje civilizuotas Europos žmogus staiga žmogėdra darosi?

 

9. Kaip veikia koncentracijos lagerio sistema, kad tarp kalinių negali būti vienybės?


 

Įsigyvenęs lageryje kalinys — tai utėlių sukandžiotas, badu marinamas, mušamas ir kitaip žeminamas padaras. Jis nelaikomas žmogumi, o tik gyvūnu. Tokią jo padėtį groteskiškai išreiškia scenos, kur kaliniai verčiami šliaužioti driežais, šokuoti varlėmis, vogti maistą iš šuns dubenėlio. Žmogaus nuvertinimą atskleidžia gyvuliniai keiksmažodžiai. Beteisis kalinys nuolat šaukiamas gyvuliu, lyginamas su gyviu, ims pagaliau ir tuo patikės. Žmogų nužeminančioje aplinkoje jo vidus, vertybės, žinios, jausmai, pati asmenybė nieko nereiškia. Siela užsiveria, susitraukia iki vos įmatomo dydžio; neišsprūsta iš lūpų daina, net ir geras žodis — retai. Jiems čia nėra vietos. Kad prisiderintų prie brutalios aplinkos, kad neimtų savęs gailėtis, kalinys taip pat ima keiktis. Senas katorgininkas moko naujokus: „Nekreipkite dėmesio, kad keikia. Čia visi keikia. Čia būtinai reikia keiktis, kitaip — neišgyvensi. Keiktis svarbiau už duoną. Bet tai nieko nereiškia“. Tai — savigynos būdas.

Prižiūrėtojams apibūdinti kaliniai pritaiko netikėtus gyvulinius palyginimus, frazeologizmus, šmaikščias pastabas, sąmojingus įvertinimus. Į juos sudeda gynybinio juoko galią, žodžiu gelbstisi nuo nuožmaus pažeminimo, atstato jėgų pusiausvyrą. Pasakotojas, prisiėmęs tokią pasakojimo manierą, cituoja koncentracijos lagerio gyventojų šnekamąsias intonacijas, gyvą reagavimą ir pačią bendravimo kultūrą („Pavakary pasiveja mus raitelis, nupenėtas toksai it lašininis pusparšis, ant risto sarto žirgelio. Jis praneša tam laukiniam galvijui Bratkei“). Keiksmažodiniai apibūdinimai atveria ir sąmojo šaltinį — liaudies frazeologiją.

Aprašydamas lagerio tvarką pasakotojas išlaiko pirminį įspūdį. Šoką, nustebimo, netikėtumo poveikį išgauna hiperbolėmis ir litotėmis. Jos dažnai esti viena greta kitos, tuoj pat ironiškai apverčiamos, sukeičiamos; iškyla klausimuose, vertinimuose.

 

<...> [prižiūrėtojas Hauptas] pasižymėjo jisai garsiu feldfebelišku balsu, kurio niekuomet nesigailėjo. Jau už pusės kilometro buvo žinoma, kur Hauptas sukinėjas. Įkyrus mušeika jis nebuvo, bet retkarčiais, žinoma, tekštelėdavo letena per snapą, kad neužmirštum lageryje esąs. Ne iš blogo noro jis grybštelėdavo, ne nuskriausti norėdamas, bet šiaip sau, tėviškai, dėl pamokos ar smagumo.

 

<...> Na, tiek ir tos sveikatėlės mums bebuvo: kitam sprigtu duotum kakton — ir nuvirstų...

O kol tą prakeiktą rastą ant savo pečių užustenam, kol iš vietos išjudam, kol jį už pusės kilometro ir toliau nulinguojam nudejuojam, baisiai nuobodu pasaulyje pasidaro.

 

<...> Ir mes dabar, kaip visi gyvieji žmonės, švenčiame Velykas! Sėdim po stogu, ant suolo, — ir kiaušinį turime!

Vyriausias iš mūsų tarpo drebančiom rankom iš susijaudinimo, paėmė tą kiaušinėlį, padalino kiekvienam po plonučiuką gabalėlį, apsiašarodamas palaimino kiekvieną iš mūsų.

Tą dieną pietų mes jau nebenorėjome. Buvome sotūs tuo kiaušinio gabalėliu, — ir dar kaip sotūs!

 

12. Raskite hiperbolę, litotę. Paaiškinkite, kokį įspūdį jos šiose ištraukose sukuria.

Praktinės užduotys ir klausimai

    1. Raštu atsakykite į 2.; 3.; 6.; 7.; 9.; 12. klausimus.



42 pamoka.


BALYS SRUOGA

Dievų miškas“

 

  1   2   3   4   5   6   7   8

Свързани:

Atsiminimų knyga „Dievų miškas buvo išspausdinta praėjus 10 metų po rašytojo mirties (1957). Ilgas knygos kelias iki skaitytojo rodo pokario laikų politinę iconTarptautinis standartinis knygos numeris (isbn / issn)

Atsiminimų knyga „Dievų miškas buvo išspausdinta praėjus 10 metų po rašytojo mirties (1957). Ilgas knygos kelias iki skaitytojo rodo pokario laikų politinę iconСтатья Колумбийская Нация преобразуется в унитарную республику
Принята 5 августа 1886 года. С позднейшими изменениями (Декрет n 247 от 4 октября 1957 г, и Декрет n 251 от 9 октября 1957 г.)
Atsiminimų knyga „Dievų miškas buvo išspausdinta praėjus 10 metų po rašytojo mirties (1957). Ilgas knygos kelias iki skaitytojo rodo pokario laikų politinę iconСтатья Колумбийская Нация преобразуется в унитарную республику
Принята 5 августа 1886 года. С позднейшими изменениями (Декрет n 247 от 4 октября 1957 г, и Декрет n 251 от 9 октября 1957 г.)
Atsiminimų knyga „Dievų miškas buvo išspausdinta praėjus 10 metų po rašytojo mirties (1957). Ilgas knygos kelias iki skaitytojo rodo pokario laikų politinę iconI. Общи положения
Изв., бр. 101 от 18. 12. 1951 г., в сила от 17. 12. 1951 г., изм и доп., бр. 16 от 22. 02. 1952 г., бр. 14 от 15. 02. 1957 г., бр....
Atsiminimų knyga „Dievų miškas buvo išspausdinta praėjus 10 metų po rašytojo mirties (1957). Ilgas knygos kelias iki skaitytojo rodo pokario laikų politinę iconIv t. Cha Di patikrinta iki 1830 m

Atsiminimų knyga „Dievų miškas buvo išspausdinta praėjus 10 metų po rašytojo mirties (1957). Ilgas knygos kelias iki skaitytojo rodo pokario laikų politinę iconŠirvintų rajono savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2012–2015 metų bendrasis planas

Atsiminimų knyga „Dievų miškas buvo išspausdinta praėjus 10 metų po rašytojo mirties (1957). Ilgas knygos kelias iki skaitytojo rodo pokario laikų politinę iconKoyu renkli bölümler her iki metin arasında ayniyet taşıyan ifadeleri göstermektedir

Atsiminimų knyga „Dievų miškas buvo išspausdinta praėjus 10 metų po rašytojo mirties (1957). Ilgas knygos kelias iki skaitytojo rodo pokario laikų politinę iconKoyu renkli bölümler her iki metin arasında ayniyet taşıyan ifadeleri göstermektedir

Atsiminimų knyga „Dievų miškas buvo išspausdinta praėjus 10 metų po rašytojo mirties (1957). Ilgas knygos kelias iki skaitytojo rodo pokario laikų politinę iconBiri milli diğeri dini iki bayramı aynı takvim içinde yaşıyoruz. Kutlu ve mübarek olsun. Daha da güzel günlerde görüşmek umuduyla esen kalın

Atsiminimų knyga „Dievų miškas buvo išspausdinta praėjus 10 metų po rašytojo mirties (1957). Ilgas knygos kelias iki skaitytojo rodo pokario laikų politinę iconTelekomünikasyon hukukunda evrensellik ilkesinin iki anlamı vardır. İlk olarak, telekomünikasyon alanındaki hizmetlerin tüm dünya ile bağlantıyı sağlayabilecek

Поставете бутон на вашия сайт:
Документация


Базата данни е защитена от авторски права ©bgconv.com 2012
прилага по отношение на администрацията
Документация
Дом